Geriausias vaikystės žaislas – pliušinis meškinas

Dažnai apimti geros nuotaikos, kalbėdami apie savo vaikystę, kažkodėl norime pašmaikštauti ir pasakyti, kad nieko neturėjom, tenkinomės tuo, ką tėvai nuperka, o kartais netgi mestelim frazę ,,Skurdi vaikystė: mediniai žaislai, prikalti prie lubų“. Mestelim ir patys leipstam juokais, nes pasakom visišką netiesą. Vaikystėje tikrai nei vienas nestokojom žaislų, juk žaislu galėjo būti bet kas: apverstas nenaudojamas puodas – puikiausias būgnas, kukurūzų burbuolė – šilkaplaukė lėlė, medžiagos atraiža – nuostabus ir stilingas apsiaustas tai pačiai kukurūzinei gražuolei. Fantazijos tikrai niekam nestigo.
dideli meskinaiVisgi geriau pagalvoję, pasivaikščioję po savo vaikystės prisiminimų labirintus, greičaiusiai kiekvienas pasakysime, kad turėjome pliušinį meškiną. Vienų jis buvo visai mažas, gal net su kokia nuplėšta ausyte ar nutampyta letenėle, su tokiu dideliu meškinu eidavome į darželį, nes juk iš pradžių visiems buvo nedrąsu atsiplėšti nuo mamos šono ir susirasti draugų. Po to kartais savo meškiną netgi palikdavome savo darželio lovytėje, juk kartu ir pogulio miegelio eidavome. Jį prisimindavome tik vakare, prieš gulant į lovą. Kartais paleisdavome dūdas, šnirpšiodami nosimi guosdavomės mamai, kad be meškino nenorim miegoti, ir tik jos užčiūčiuoti sutikdavome gultis ir keliauti į sapnų karalystę. Kitą rytą koks džiaugsmingas susitikimas laukdavo – vos tik atėjus į darželį puldavome prie savo mylimojo meškino.
Kiti, galbūt, turėjo didelį pliušinį meškiną. Tokį dovanodavo dar visai kūdikėliams, kai jokie meškinai dar nerūpi, kai geriausias draugas – koks nors barškutis ar žindukas. Dovanodavo tėvai ar seneliai, krištatėviai, nes meškinas tarsi žymėjo vaiko atsiradimą šeimoje. Jis būdavo ypatingas žaislas. Kartais su juo netgi neleidavo žaisti – tai tiesiog graži interjero puošmena. Įsitaisęs garbingoje vietoje, dažniausiai didžiulėje svetainės sekcijoje, pliušinis meškinas matė, kaip mes žengėme pirmuosius žingsnius, kaip pradėjome lankyti mokyklą, kaip gavome pirmą dvejetą ir žliumbėme apsikabinę mamą, kaip paauglystėje su ta pačia mama pykomės… Galima sakyti, kad tokie meškinai – asmeninės mūsų gyvenimo istorijos liudininkai. Ir dabar smagu sugrįžti pas tėvus namo ir pasisveikinti su savo didžiuoju, jau kiek nutriušusiu, bet vis dar sekcijoje tupinčiu pliušiniu meškinu.

Geriausias vaikystės žaislas – pliušinis meškinas
Įvertinkite strapsnį